Literatūra

Literatūra > Renesansas

Daukša

Mikalojus Daukša (apie 1532–1613) – lietuviškos katalikiškos literatūros pradininkas, pirmųjų LDK lietuviškų knygų autorius. Gimė bajorų šeimoje Babėnuose, netoli Kėdainių, kurie tuomet priklausė Žemaitijos seniūnijai. Be gimtosios lietuvių, Daukša puikiai mokėjo lenkų, rusėnų ir lotynų kalbas, turėjo humanistinį ir teologinį išsilavinimą, tad jis neabejotinai kažkur studijavo, tačiau iki šiol Daukšos studijas kokiame nors užsienio universitete patvirtinančių dokumentų nėra rasta. Gali būti, kad jis mokėsi kuriame nors iš artimiausių lietuviams universitetų – Krokuvos (Jogailos atnaujintas 1400) arba net liuteroniškame Karaliaučiaus (įkurtas 1544). Daukša augo ir gyveno Reformacijos klestėjimo metais, tačiau visa savo veikla jis gynė katalikybės, Katalikų bažnyčios atnaujinimo idealus, nors Daukšos raštai liudija jį gerai išmanius Reformacijos metais suformuotas protestantiškąsias doktrinas. Jaunystėje protestantizmo pusėje buvo net būsimieji Daukšos mecenatai vykupai – Jurgis Petkūnas-Petkevičius, studijavęs Vitenbergo universitete, bei vienas žymiausių XVI a. Lietuvos Katalikų bažnyčios veikėjų vyskupas Melchioras Giedraitis, studijavęs protestantiškame Tiubingeno universitete.
1579 m. popiežiaus Grigaliaus XIII įgaliotas pasiuntinys Tarkvinijus Pekulas vizitavo Žemaičių vyskupiją (jos bažnyčias) ir tikrino, kaip joje įgyvendinamos svarbaus katalikybės istorijoje Tridento Susirinkimo (1545–1563) numatytos religinio gyvenimo reformos. Savo vizitacijos duomenis jis suregistravo ir aprašė ataskaitoje, kuri iki šių dienų išliko kaip svarbus XVI a. dokumentas, plačiai nušviečiantis Lietuvos Katalikų bažnyčios padėtį. Šiame dokumente randame ir svarbias žinias apie Daukšą, kuris Pekulo vizitacijos metu buvo Žemaičių vyskupijos kanauninkas bei Krakių klebonas. Pekulo apklausiamas Daukša paliudijo, kad kunigauti į Krakių (dab. Kėdainių r.) parapiją atvyko 1570 m. Krakių klebonu Daukša dirbo iki 1592 m., vėliau gavo Betygalos parapijos klebono vietą, tačiau Betygaloje nerezidavo, ten laikė savo vikarą (pavaduotoją). Nuo 1572 m. iki mirties Daukša buvo ir Žemaičių vyskupijos kanauninkas, artimas vyskupo padėjėjas, taip pat Žemaičių vyskupijos oficiolas (bažnytinio teismo teisėjas). Daukša buvo vienas retų Žemaitijos kunigų, kurie turėjo knygų. Tarp jų buvo ir tokių žymių Europos Renesanso autorių kaip Pilypo Melanchtono bei Erazmo Roterdamiečio veikalai. Jie liudijo apie plačius Daukšos kultūrinius interesus, bet vizitatorius, atsižvelgdamas į tai, kad jų autoriai kaip Reformacijos šalininkai buvo įtraukti į garsųjį XVI a. pradėtą leisti Uždraustųjų knygų sąrašą (lot. Index librorum prohibitorum), Daukšai nurodė atsisakyti tokių skaitinių. Mirus globėjui ir mecenatui vyskupui Giedraičiui, Daukša administravo visą Žemaičių vyskupiją, kol buvo išrinktas naujas vyskupas Mikalojus Pacas. Daukša mirė ir buvo palaidotas Varniuose, kur parengė ir savo knygas.
Žemaičių vyskupija XVI a. antrojoje pusėje neprilygo Vilniaus vyskupijai, kurios centre (sykiu ir valstybės sotinėje) Vilniuje 1579 m. buvo įsteigtas universitetas (Vilniaus jėzuitų akademija), pradėjo veikti įvairios spaustuvės, klestėjo dvarų kultūra. Nepaisant to, Žemaičių vyskupijos centras Varniai (dar vadinami Medininkais) taip pat ėmė formuotis kaip kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo židinys. Daukša artimai bendravo su dviem Žemaičių vyskupystės vyskupais – Jurgiu Petkūnu-Petkevičiumi ir Melchioru Giedraičiu. Abu jie buvo renesansinės asmenybės, vertinusios literatūrą ir menus. Vyskupystės kapitulos (dvasininkų tarybos) nariais (vadinamaisiais kanauninkais) buvo renkami ne tik iškilesni kunigai, bet ir dvasiniuose bei kultūros reikaluose galintys pasitarnauti pasauliečiai. Daukšos laikais Varniuose apie dešimt metų gyveno ir kanauninko pareigas ėjo garsiausias XVI a. Lietuvos istorikas, pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autorius Motiejus Strijkovskis, kurį į Varnius 1578 m. pakvietė Giedraitis. Varniuose Strijkovskis parašė savo garsiąją Kroniką, išspausdintą Karaliaučiuje 1582 m. Bendraudamas su Daukša, lenkų kilmės LDK piliečiu tapęs Strijkovkis galėjo išmokti ir lietuvių kalbą, nes Kronikoje jis minėjo ne vieną lietuvių liaudies posakį, legendą, dainas. Strijkovskį ir Daukšą vienijo XVI a. humanistams būdingas siekis aprašyti lietuvių tautos kilmę ir nurodyti svarbiausius tautinio identiteto aspektus. Kurį laiką Žemaitijos vyskupijoje dirbo ispanų kilmės LDK poetas ir teisininkas Petras Roizijus. XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje katalikybei vis sparčiau įsitvirtinant Žemaitijoje, pradėjo kurtis ir pirmieji vienuolynai (Bernardinų Kretingoje). Kultūrinį Žemaitijos atgimimą vainikavo dvi pirmosios Daukšos parengtos lietuviškos katalikiškos knygos. Jos tapo visos lietuviškos LDK literatūros pradininkėmis ir tautinės literatūros tąsos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkvėpėjomis.
Nors Daukša pats nebuvo jėzuitas, abi savo knygas parengė pagal jėzuitiškuosius šaltinius, nes jėzuitai XVI a. pabaigoje tapo pagrindine Europos ir Lietuvos katalikiškosios kultūros jėga. Jie vykdė Tridento Susirinkimo nutarimus, rengė knygas, sakė pamokslus tautinėmis kalbomis, steigė mokyklas. Abi Daukšos knygos Katekizmas ir Postilė parengtos ir Vilniaus akademijos spaustuvei pateiktos tais pačiais 1595 m., bet Katekizmui buvo lemta dienos šviesą išvysti anksčiau. 1595 m. išspausdintas Daukšos Katekizmas tapo ir pirmąja išlikusia lietuviška LDK knyga. Ši pirmoji lietuviška katalikiška knyga buvo parengta pagal lenkišką ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos katekizmą. Joje išspausdintos ir dvi pirmosios katalikiškos lietuviškos giesmės. 1599 m. Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje buvo išleista ir Daukšos Postilė – didelės apimties (daugiau nei 600 puslapių) pamokslų rinkinys, interpretuojantis ir komentuojantis Naujojo Testamento Evangelijas. Postilė buvo laisvas lenkiškos jėzuito Jokūbo Vujeko postilės vertimas, pasižymintis turtinga, raiškia lietuvių kalba ir rodantis ypatingus Daukšos, lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjo, sugebėjimus. Versdamas ir plėtodamas pamokslus Daukša turėjo tik kai kuriuos pirmuosius lietuviškų tekstų ir knygų pavyzdžius, leistus Prūsijoje. Daukšai teko sukurti lietuviškos religinės katalikiškos leksikos pagrindus, iš visų senųjų raštų jo kalba išsiskiria sinonimų gausa, antikinės retorikos taisyklių taikymu, ypatinga pamokslų ritmika, abstrakčių sąvokų bei gyvosios kalbos derme. Postilės turinys polemiškas, pamoksluose karštai kritikuojamos protestantų doktrinos ir ginami Katalikų bažnyčios papročiai bei tradicijos. Daukšos teigimu, jo pamokslų tikslas buvo „apginti tiesą prieš naujųjų laikų nemokėlius“.
Į Postilę buvo įdėtos dvi paties Daukšos parašytos prakalbos – lotyniškoji prakalba, skirta Daukšos mecenatui ir, autoriaus teigimu, Postilės įkvėpėjui vyskupui Giedraičiui bei lenkiškoji „Prakalba į malonųjų skaitytoją“. Lenkų kalba Daukša kreipėsi į savo tautiečius, kurie dar nebuvo susidūrę su rašytinės lietuvių kalbos tradicija ir savo kasdieniame gyvenime vartojo kitas kalbas. „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ tapo išskirtinės istorinės reikšmės lietuvių tekstu. Jame pirmą kartą LDK literatūros istorijoje buvo apibrėžta tautos samprata. Tauta – tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir ta pati kalba. Šia teorija buvo pagrįsta lietuvių kalbos vartosenos ir jos rašytinės tradicijos įgyvendinimo būtinybė. Lietuvoje, kurioje per XVI a. jau buvo įsigalėjusios trys pagrindinės – rusėnų, lotynų ir lenkų – rašytinės kalbos tradicijos, buvo nelengva pagrįsti lietuvių kalbos vartojimo būtinybę. Lotyniškosios lietuvių tautos ir kalbos kilmės šalininkai rėmė LDK lotynizacijos tradiciją, slaviškosios teorijos rėmėjai laikė lietuvių tautą ir kalbą slavų pasaulio dalimi. Renesanso Lietuvoje dar tik kristalizuojantis baltų kalbų sampratai Daukša buvo pirmasis, kuris lietuvių kalbos teisę pagrindė labai paprastai – remdamasis humanistine prigimties teorija. Ji nurodė, jog kalba yra įgimta, suteikta sutvėrėjo ir dėl to yra dieviškosios pasaulio ir visuomenės tvarkos ženklas: „Pati prigimtis visus to moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtinės įgauna polinkį į savąją kalbą – ją vartoti, išlaikyti ir propaguoti“. Žmogus, kuris paniekina tokia prigimtinę dievišką sąrangą, anot Daukšos, „keičia prigimtį“ ir griauna pasaulio tvarką. LDK visuomenėje Daukša įžiūrėjo tokį „prigimties keitimo“ ir chaoso pavojų ir raiškiai jį palygino su amžina gyvojo pasaulio tvarka: „Ar ne keista būtų gyvuliams, jei varna panorėtų giedoti kaip lakštingala, o lakštingala krankti kaip varna; arba ožys riaumoti kaip liūtas, o liūtas bliauti kaip ožys?“ Kalbą Daukša paskelbė pilietiškumo, santaikos, meilės ir valstybės išlikimo pamatu, pagrindiniu „tautos kūno“ ženklu. Jis teigė, kad lietuviai, norėdami išlaikyti savo valstybę, lietuvių kalbą turi vartoti kaip pagrindinę valstybės kalbą, ja kurti įstatymus, rašyti knygas, mokytis mokyklose. Daugiakalbystės aplinkoje matydamas grėsmę tautos identitetui, Daukša pirmasis suprato, kad kalba yra itin svarbi tautos ir valstybės išlikimui.

Dainora Pociūtė-Abukevičienė

Literatūra

Daukša

Ar žinote, kad...